Apie mus

Pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, buvusiame bernardinių vienuolyne, įsikūręs konferencijų ir meno centras – ideali vieta priėmimams ir konferencijoms, kultūros ir meno renginiams, pokyliams ir šeimos šventėms.

Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūręs buvusio Bernardinių vienuolyno pastatų kompleksas siūlo net septynias autentiškas, išskirtiniu charakteriu pasižyminčias erdves, kurias puošia įvairių epochų garsių menininkų kūriniai. Neatsiejama centro dalis – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje veikiantis Bažnytinio paveldo muziejus, kuriame galima išvysti Lobyną – net pusšimtį metų Vilniaus arkikatedros sienoje slėptas sakralaus meno vertybes.

 

Aplink centrą įsikūrę aukštą aptarnavimo lygį siūlantys restoranai, kavinės, viešbučiai, barai. Pro langus atsiveria nuostabūs Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblio vaizdai, netoliese – miestiečių pamėgtas Bernardinų sodas bei bohemiškasis Užupis, kupinas jaukių krautuvėlių ir kavinių.

Lobynas

Vienuolyno, kuriame įsikūręs „Arkangelo“ konferencijų ir meno centras, bažnyčioje veikia Bažnytinio paveldo muziejus. Jame saugomos ir eksponuojamos sakralaus meno vertybės: seniausi Lietuvos auksakalystės ir tekstilės šedevrai, valdovų dovanos, garsių menininkų kūriniai. Tik čia galima pamatyti pusšimtį metų katedros sienoje slėptą Vilniaus katedros lobyną. Čia vyksta edukaciniai užsiėmimai vaikams, jaunimui, suaugusiems, rengiamos teminės ekskursijos, vyksta protmūšiai, ieškomi „lobiai“, švenčiami gimtadieniai. Muziejaus erdvėse galima įgyvendinti išskirtines idėjas, sukurti nepamirštamą renginį.

Istorija

Vienuolyno patalpos – retas Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama ir praeinančios gotikos, ir Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka. Rytinio korpuso pietiniame kampe yra didžiausia ir puošniausia vienuolyno salė – refektoriumas, arba valgomasis. Jo statytojai erdvę puikiai apgalvojo ir pritaikė kasdienėms vienuolių reikmėms: valgomasis didele arka buvo sujungtas su vienuolyno virtuve, kad maistas būtų kuo greičiau patiektas ant stalo ir neatauštų. Buvusio prabangaus renesansinio vaizdo, tiesa, nelikę – 1886 metais jau uždarytame vienuolyne įkurdinti Gailestingumo draugijos nakvynės namai, vargšų prieglauda ir valgykla. Ir vis dėlto, išlikę XVIII amžiaus ornamentiniai lipdiniai liudija apie bernardinių pagarbą vienuolyno fundatoriui. Net praėjus šimtmečiui po Leono Sapiegos mirties, valgomojo skliautas buvo papuoštas jo herbu su inicialais.

 

Iš vienuolyno virtuvės buvo galima patekti į ūkinį kiemą, sodą ir daržą. Kieme ir šiandien stovi buvusi kepykla su 3 autentiškomis krosnimis. Kitos buvusio vienuolyno patalpos pagal savo pobūdį ir charakterį šiandien pavadintos Salonu ir Vyresniosios cele. Vienuolynas taip pat turėjo savo audyklą, siuvyklą, arklides, kalvę, bravorą, didelį sodą. Didžioji dalis pastatų buvo sunaikinti XIX amžiuje, tiesiant dabartinę Maironio gatvę, kuri sujungė Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvę su Rusijos imperijos kareivinėmis, įkurdintomis uždarytame bernardinų vienuolyne.